Kapinėse kryžius vartančios, kapus trypiančios ir ant jų
besišlapinančios trys nepilnametės šliundros eilinį kartą apnuogino
supuvusią vaikystę Marijos žemėje. Kas nuo to pasikeis?
Gal
tėvai pagaliau įgys daugiau teisių nei jų turi vaikai ir galės savo
atžalas deramai sudrausti? Galbūt atsakingos institucijos pagaliau
imsis ryžtingų priemonių prieš tėvus, nesirūpinančius vaikais? Gal bus
pasirūpinta tinkamu vaikų užimtumu ir pavyks pažaboti bujojantį
nepilnamečių nusikalstamumą? Vargu. Užtat politikai nepraleis progos
pamalti liežuviais ir susigraibyti pigių reitingo taškų.
Po
Lietuvą sukrėtusio nepilnamečių vandalizmo akto iš aukštų šalies
valdžios sluoksnių netruko pasigirsti vertinimai, kad šis makabriškas
incidentas – tos pačios valdžios nuosekliai vykdomo švietimo sistemos
naikinimo pasekmė. Kritika savo adresu? Nė velnio. Dėl mažinamų
pedagogų atlyginimų ir masiškai uždarinėjamų mokyklų vieni politikai
kaltę verčia kitiems. Tik ne sau.
Trijų nepilnamečių šėlsmas
kapinėse – toli gražu ne pirmas „vaikiškas" nusikaltimas Lietuvoje.
Štai, toks kaunietis Kolia dar neturėjo nė 14-os metų, o jau spėjo
nužudyti dvi moteris. Būdamas 11-os jis lazda užmušė kaimynę, 13-os –
atėmė gyvybę vienišai pensininkei. Marijos žemėje už nužudymą
baudžiamoji atsakomybė gresia tik sulaukus keturiolikos metų, todėl
jaunesni paaugliai gali žudyti nebaudžiami. Arba net prisiimti kaltę
dėl suaugusiųjų įvykdytų žmogžudysčių.
Pernai du
keturiolikmečiai ir du šešiolikmečiai apleistame pastate buvusio
Palangos kempingo teritorijoje be jokios priežasties suspardė ir sumušė
lovoje gulintį benamį. Šis, vežamas į ligoninę, mirė. Nuo alkoholio
apsvaigęs penkiolikmetis Švenčionių rajono gyventojas užpernai išžagino
ir nužudė dvigubai vyresnę moterį. Ir tai – nei pradžia, nei pabaiga.
Nusikaltimus
įvykdžiusius pienburnius nuo visuomenės saugo netgi įstatymo raidė.
Žiniasklaida neturi teisės paviešinti jaunųjų žudikų vardų, pavardžių,
fotografijų. Nes taip bus pažeistos šių vaikučių teisės. O jie ar
nepažeidė kitų žmonių teisės gyventi?
Nepilnamečiai siautėja,
nes jiems viskas galima. Jie turi kur kas daugiau teisių, negu pareigų.
Kaip, beje, ir užaugę nusikaltėliai. Užaugę iš tų pačių vaikų, kuriems,
vaikystėje prasikaltus, tebuvo galima pagrūmoti pirštu. Kurie į tokį
pagrūmojimą drąsiai atkišdavo kitą pirštą. Vidurinį. Nes žinodavo, kad
joks suaugęs jų net paliesti negali. O jei vis tik palies – turės
aiškintis teisme. Kaip tas tėvas, savo nepilnametės atžalos bendraamžį
skriaudiką nusivežęs į karjerą ir liepęs mažajam chuliganui kastis sau
duobę. Kokią alternatyvą skriaudžiamos atžalos tėvui galėjo pasiūlyti
valstybė? Valstybė tik droviai tylėjo, nes sutramdyti nepilnametį
chuliganą buvo bejėgė. Užtat iškart ėmėsi tramdyti tėvą, kai šis
chuliganą nubaudė pats.
Šiandieniniai vaikai žino, kad bet kurį
suaugusįjį – tėvą, motiną ar mokytoją – bet kada gali apskųsti vaikų
teisėms ar kitoms institucijoms. Ausyse skamba vienos pedagogės
pasakojimas apie nevykusį bandymą sudrausminti įžūlų moksleivį. Į
drausminančią pastabą išsišokėlis atsakė cinišku grasinimu iššokti pro
klasės langą iš antro aukšto.
„Aš tik koją susilaužysiu,
pavaikščiosiu su gipsu ir pagysiu,- rėžė septintokas mokytojai.- Bet
tave taip užtampys... Ir darbo turbūt neteksi".